VAIKO TEISĖ Į DALYVAVIMĄ MOKYKLOJE


Apie vaikų teises visuomenėje aktyviai pradėta kalbėti nuo 1995 metų, kai Lietuvoje buvo ratifikuota Vaiko teisių konvencija. Šia Konvencija valstybė įsipareigoja tarptautinei bendruomenei laikytis visų joje numatytų principų ir užtikrinti vaiko teisių įgyvendinimą. Konvencijoje yra apibrėžiama daug vaiko teisių. Dažniausia vaikams kalbama apie teises: mokytis, žaisti, sveikai maitintis, būti mokykloje saugiam ir gerbiamam ir pan. Viena iš jų, beje, inovatoriškiausia, yra ta, kad vaikui suteikiama dalyvavimo teisė, tačiau mažai akcentuojama mokyklose. Žinoma, dažnam skaitytojui kyla mintis: ,,O ko moko vaikus jų teisės ir pareigos? Kam jos reikalingos?“


Teisė mums kiekvienam padeda kasdieniniame gyvenime. Pasak Vaišvilos (2004), ,,teisė yra socialinis interesas, paverstas visuotinai privalomo elgesio taisykle, skirta žmonių elgesiui norminti, priešingiems interesams derinti“. Tad vaikams taip pat naudinga žinoti savo teises ir pareigas. Tai padeda vaikui tinkamai socializuotis visuomenėje. Žinoma, atskiro vaiko teisės apibrėžimo nėra. Tačiau galima pasakyti, kad vaiko teisės yra vaiko, kaip individo, apsauga ir aplinkos, kurioje visiems vaikams užtikrinamas pilnavertis vystymasis, kūrimas. Tai vaiko socializacijos proceso dalis.
O kas yra tas vaiko dalyvavimas ar, kitaip sakant, vaiko teisė į dalyvavimą? Vaiko Gerovės valstybės koncepcija vaiko dalyvavimą apibrėžia kaip teisę veikti, išreikšti savo nuomonę ir daryti įtaką sprendimams šeimoje ir visuomenėje individualiai ir kolektyviai, sukuriant vaikui socialinę erdvę jo aktyviam dalyvavimui. Vadinasi vaikas turi būti pripažįstamas kaip individualus asmuo su nuomonėmis, jausmais ir besivystančiais gebėjimais. Todėl visi vaikai turi teisę išreikšti savo požiūrį, ir jie turi būti priimami sprendžiant įvairias problemas, kurios turi įtakos gyvenimui.
Mokykloje vaikams stengiamasi diegti demokratiškumo principą, remiantis demokratiniais santykiais. Tokie santykiai moko vaikus padėti vienas kitam, būti atviresniems ir nuoširdesniems. Demokratinėje mokykloje vaikai jaučiasi saugesni, labiau pasitiki vieni kitais, vienas kitą labiau gerbia ir gali jaustis ugdymo proceso partneriais. Tad aktyvus mokyklos gyvenimas suteikia daug galimybių vaikams, jų praktiniams ir teoriniams gebėjimams ugdytis. O vaiko dalyvavimo principo įgyvendinimas kaip tik ir siejamas su nauja demokratinės visuomenės vystymo tendencija – į žmogų orientuotos plėtros tendencija, kuri yra ne mažiau aktuali nei orientavimasis į ekonomikos plėtrą. Ši tendencija atsispindi ir šiuolaikiniame ugdymo procese, nes šiuolaikiniai mokymo(si) metodai ugdymo proceso veikloje orientuojami į mokinį. Skatinama įvairi mokinio veikla, akcentuojamas sąmoningas, lankstus, įvairių mokymosi metodų naudojimas, atveriantis kelią savarankiškam kritiniam mąstymui. Tuo tikslu mokytojas skatinamas susikonstruoti mokymo ir mokymosi metodų kompleksą ir lanksčiai bei kūrybiškai juos nuolat modeliuoti.
Užsienio autorius R. Hart, plačiai nagrinėjantis vaikų teises ir ypač vaiko teisę į dalyvavimą, savo knygose rašo, kad vaikai gali vaidinti vertingą ir ilgalaikį vaidmenį stabiliame vystymesi, jei jų dalyvavimas yra įvertintas rimtai ir suplanuotas su tikėjimu į jų išsivystymo gebėjimus ir unikalias jėgas. Pasak šio autoriaus, per vaikų tiesioginį dalyvavimą, vaikai išmoksta įvertinti tikrą demokratiją bei savas kompetencijas ir savo atsakomybės prasmę.
Mokyklose vaikai turi būti mokomi planuoti, projektuoti ir įgyvendinti savo siekiamus tikslus. Šiandieninė mokykla siekia ugdyti sąmoningus piliečius, suprantančius savo teises ir pareigas, gebančius konstruktyviai dalyvauti nuolat kintančios visuomenės gyvenime bei nusiteikusius ginti atviros demokratinės valstybės vertybes ir principus. Ji padeda mokiniams įsisąmoninti, kad demokratijos kūrimas šeimoje, bendruomenėje, tautoje, valstybėje, pasaulyje – tai asmeninė kiekvieno piliečio pareiga, užduotis, rūpestis ir atsakomybė. Kurdami demokratinę, teisinę visuomenę ir valstybę, visi piliečiai privalo turėti teisės žinių, išmanyti įstatymus, dorovės normas, jausti ir žinoti, kas yra gėris ir blogis, kaip reikia elgtis. Todėl mokymo metodai turi padėti ugdyti turinčias tautinę savimonę asmenybes, gebančias savarankiškai veikti bei aktyviai dalyvauti tautos gyvenime, valstybės stiprinime. Tam būtina remtis aktyvaus mokymo(si) metodais, nes tik jų dėka yra ugdomi socialiniai, komunikavimo, kritinio mąstymo, problemų sprendimo ir kiti praktiniai gebėjimai, reikalingi visuomenės gyvenime.
Vidurinio ugdymo bendrosiose programose, socialinio ugdymo dalykų skyriuje rašoma, kad šiandieninei visuomenei svarbu aktyvūs ir kritiškai mąstantys piliečiai, dalyvaujantys demokratinės valstybės ir visuomenės gyvenime, suvokiantys, kaip demokratija gali padėti įgyvendinti asmeninius ir visuomeninius tikslus. Vaiko teisė į dalyvavimą kaip tik ir leidžia vaikui laisvai reikšti savo nuomonę, pasisakyti apie tai, kas svarbu jo gyvenime, dalyvauti taikiuose susirinkimuose. Taip vaikai turi galimybę dalyvauti visuomenės veikloje, ruoštis atsakingam suaugusio žmogaus gyvenimui. Žinoma, vaiko dalyvavimas turi būti dinamiškas, konstruktyvus, suteikiantis galimybę improvizuoti procesas. Ir visuomet yra naudinga įsijausti į vaiko situaciją, ją aiškiai įsivaizduoti ir kurti aktyvų vaiko dalyvavimą veikloje.
Įgyvendinant mokykloje demokratinį valdymo stilių būtina, kad aktyviai veiktų mokinių savivalda ir ji būtų plėtojama. Juk mokyklos vadovo ir vadovavimo pagrindinė funkcija yra sujungti mokyklos bendruomenės visus narius į visumą, kad šie galėtų vieningai ir darniai funkcionuoti, kurtų mokyklos kultūrą ir tradicijas. Todėl pradėjus kurti mokykloje demokratiškus santykius, turėtų būti išrinkta mokinių komanda, kuri aktyviai veiktų, atstovautų mokinių interesus, spręstų įvairias iškilusias aktualias problemas ir taip kartu su likusia mokyklos savivaldos dalimi kurtų jaukią ir saugią mokyklos aplinką, ugdytų ir skatintų pilietiškumą.
Mokyklos savivalda prasideda nuo klasės mokinių savivaldos ir tai yra labai svarbi klasės gyvenimo dalis. Klasėje turėtų būti gerai organizuojama savivalda, atsakingai atrinkti mokiniai, kurie gali atstovauti savo klasei bendroje mokyklos mokinių savivaldoje. Mokiniai turi bendradarbiauti su klasės auklėtoju ir kitais pedagogais, kartu spręsti įvairius klausimus, t.y. budėjimo, drausmės, tradicijų kūrimo, renginių organizavimo ir pan. Būtent tokios darbo su mokiniais savivaldos formos padeda kurti demokratiškus ir humaniškus santykius mokykloje, kurie mokiniams leidžia jaustis reikalingiems, moko atsakingumo, ugdo mokėjimus bendrai dirbti, skatina iniciatyvumą, moko būti organizuotam ir organizuoti savo laiką, geriau socializuojasi visuomenėje.
Mokykloje turi būti kuriamas šiltas psichologinis klimatas, tuomet tiek pedagogams, tiek mokiniams bus gera joje. O jei bus gera mokykloje, tai turės ir didelės reikšmės ugdant vaikų vertybes. Juk mokyklos kultūra kuriama kasdieniniame mokyklos gyvenime bendraujant ir bendradarbiaujant visai mokyklos bendruomenei.
Apibendrinant, galima sakyti, kad mokykla turi ugdyti jaunąją kartą, kuri yra mūsų ateitis, nuolat tobulėti ir atsinaujinti žvelgdama į besikeičiančius vaikus, mokančius gyventi laisvai ir savarankiškai. Tačiau tuo pačiu mokykla turi ugdyti vaikus, gebančius gyventi bendruomenėje, turi mokyti spręsti konfliktus ar problemas ir drauge siekti bendrų tikslų.
Viso to siekiant ugdymo procese labai svarbu, kad būtų tikima vaiko autonomiškumo galimybėmis, jo gebėjimu mąstyti, priimant svarbius sprendimus, kurie įtakoja jo veiksmus, atsakyti už save ir savo pasirinkimus. Taip vaikai mokosi, tiria aplinką ir tuo pačiu mokosi atsakomybės, ugdosi visuomeniškumo jausmą. Juk demokratija reikalauja visų ar bent jau daugumos visuomenės arba bendruomenės narių dalyvavimo sprendžiant vienus ar kitus klausimus. Demokratija – tai gyvenimo kartu būdas bei pagarbos kitiems žmonėms išraiška, kuriuos lemia demokratinė kultūra, debatų ir dialogo kultūra.


Mykolo Romerio universiteto
teisės edukologijos magistrantūros
studentė Olivija Barzdaitienė